• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


PIRMADIENIS
2019-12-09


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






PagrindinėApie žmogaus elgesį su gyvūnais
2010-12-11, 22:31:32
Monika Morkūnaitė


Atėjo metas, kuomet mūsų gyvenimą labai stipriai paveikė šiuolaikinės technologijos, šalyje susiklostė sudėtinga ekonominė padėtis, o gyvenimo ritmas dar labiau suspartėjo. Nedarbas, mokesčiai ir genetiškai modifikuotas maistas tapo kasdieninėmis aktualijomis. Turbūt nieko keista, kad vyraujant sunkmečiui, labai stipriai pakito ir patys žmonės. Tarpusavio santykiai tapo kaip niekad anksčiau šalti, nenuoširdūs ir savanaudiški, o jaunų žmonių vertybes ugdo televizija bei internetas. Visuomenėje įvyko lūžis ir vargu ar jau įmanoma kardinaliai pakeisti susiklosčiusią padėtį. Tačiau šįkart norėčiau pakalbėti apie kitą žmonijos bėdą. Mano manymu pati didžiausia mūsų laikų problema – tai žiaurus, šokiruojantis, visas etikos normas peržengęs elgesys su gyvūnais, apnuoginantis tamsiausias žmogaus prigimties puses. Supančioti ankštų varginančios rutinos rėmų retai turime progų susimąstyti, o galbūt net sužinoti, kaip nenusakomai žiauriai galime elgtis su gyvais padarais dėl savo pačių reikmių.

Visų pirma, norėčiau paaiškinti, kodėl gyvūnai, mano manymu, yra ne ką mažiau, o galbūt net ir svarbesni už žmones. Pasisakantieji, kad gyvūnai neturi jokios moralinės vertės, tai paremia teiginiais, kad jie stokoja sąmoningumo, racionalumo ar kitų savybių. Kyla klausimas, o kokiems gi tikslams reikalingi šie bruožai? Jeigu, kaip žinome, žmonėms jų netrūksta, tai kodėl XXIa. esame priversti regėti pasaulį, kenčiantį nuo mūsų pačių rankų? Beatodairiškas miškų naikinimas, aplinkos teršalai, suniokotas natūralus kraštovaizdis – juk tai tik žmonijos „pasiekimai“. Dar niekuomet negirdėjau nieko panašaus į tai, kad mūsų planetai ką nors blogo darytų gyvūnai. Todėl ar pagrįstai galima vadinti žmones aukštesnio išsivystymo būtybėmis, jei mūsų racionalusis mąstymas atnešė tiek bėdų visam pasauliui? Palyginus smegenų dydžius spręsti apie tai, kas yra aukštesnio rango būtybė, tiesą pasakius, juokinga. Kas žino, kas dedasi gyvūnų galvose? Gal nuo jų sklindanti ramybė yra visai ne proto stygius, o gili išmintis ir supratimas, kaip reikia sutarti su gamta. Pasisakančiųjų už lygias gyvūnų ir žmonių teises apstu tarp garsiausių praeities religinių ir mokslinių veikėjų. Gyvūnų kankinimui ir žudymui nepritarė anglikonų kunigas Humphrey Primatt bei vienas žinomiausių pasaulio mąstytojų Pitagoras. Jo mokymą pratęsė Empedoklis, kuris mėsos valgymą palygino su žmogaus nužudymu: „Tėvas, nesupratingas kvailys, pakelia savo brangų sūnų, tik jau pakeitusį formą, ir melsdamasis jį papjauna. <...> Lygiai taip pat sūnus papjauna tėvą, vaikai savo motiną ir išplėšdami gyvybę valgo jiems brangių žmonių mėsą“. Vienas iš Aristotelio mokinių, Teofrastas, teigė, kad gyvūnai gali mąstyti ir jausti kaip žmonės; žymus Apšvietos veikėjas Volteras kritikavo mechanistinį Renės Dekarto požiūrį į gyvūnus: „Koks pasigailėtinas ir skurdus dalykas yra sakyti, kad gyvūnai tik mašinos, neturinčios žinių ir jausmų... Barbarai suriša šunį, kuris nepalyginamai pralenkia žmogų draugiškumu, prikala jį prie lentos ir išskrodžia gyvą... <...> Tu atrandi jame visus tokius pačius jutimo organus, kuriuos pats turi. Atsakyk man, mechanizmo šalininke, ar gamta šiame gyvūne taip sudėliojo visus jautrumo šaltinus, kad jis nejaustų? Ar jis turi nervus, kad būtų nejautrus?“. Visais laikais ir visais klausimais žmonių nuomonės išsiskirdavo ir tai yra pilnai suprantamas reiškinys. Tačiau yra tokių dalykų, su kuriais vieningai turėtume sutikti visi. Aš manau, jog mažų mažiausiai kvaila yra kankinti bei žudyti gyvūnus dėl savo poreikių, pasiteisinant neva esant aukštesnio rango būtybe.

Turbūt neverta daug kalbėti apie gyvūnų naikinimą dėl maisto, kas prasidėjo dar gilioje senovėje. Norėčiau panagrinėti kitus žmonių poelgius, kurie išties priverčia išsižioti iš nuostabos - dėl savo pačių žiaurumo. Neseniai Lietuvoje prasidėjo žiema, taigi visų pirma papasakosiu šį tą apie kailinių gamybą. Niekam ne paslaptis, koks populiarus yra šis drabužis, ypatingai šaltesnio klimato šalyse. Nors ir visi žinome, kad dėl kažkokio drabužėlio (šneku ne apie piniginę vertę) nukentėjo gyvos būtybės, kažkodėl šią mintį užgniaužiame kuo toliau ir stengiamės tarsi apgauti save, įtikinti, kad jokios nuodėmės čia nėra. Neseniai viename žurnale nusprendžiau paskaityti mados puslapį, visai nesitikėdama, kad jis mane staiga pravirkdys (užtikrinu, paprastai nesu linkusi dažnai verkšlenti). Taigi, dėl to, kad pasisiūtų šio žieminio drabužio, žmonės augina gyvūnus nelaisvėje. Yra gausybė iš prigimties judrių žvėrelių, tokių kaip audinės, lapės, šinšilos ar sabalai, kurie įkalinami ankštuose metaliniuose urvuose, o ten beveik neužtenka vietos net apsisukti! Gyvendami tokiomis sąlygomis jie pradeda keistai elgtis: žaloja patys save ir netgi... išžudo jauniklius. Tačiau tai dar ne viskas. Turbūt kai kuriems dar nėra nieko baisaus matyti gyvą būtybę, žudančią savo palikuonis, juk, išties, taip elgiasi ir žmonės, tik skirtingai, nei gyvūnai, neuždaryti į metalinius narvus ir niekieno nekankinami. Sulaukę reikiamo amžiaus gyvūnėliai apnuodijami dujomis arba nukrečiami elektros srove, kad nukentėtų vertingiausia jų dalis – kailis. Tam, kad kulkos nesugadintų kailio, laukiniai gyvūnai dažniausiai gaudomi spąstais. Jie retai dvesia iš karto: kovodami iki galo netgi pasiryžta nusigraužti prispaustą uodegą ar leteną. Sužinojusi šiuos faktus, prisipažinsiu, prižadėjau sau niekada gyvenime neapsivilkti kailinių. O kur dar vienas faktas, kurio tiesiog negaliu nepaminėti: kad krokodilų, gyvačių ir driežų oda liktų elastinga, ji nudiriama dar gyvūnams esant gyviems.

Jei visgi žmoguje telpa šitiek žiaurumo, kad jis galėtų žudyti gyvūnus dėl kažkokio drabužio, manau, jau nebereikia kalbėti apie jo, kaip tobuliausio kūrinio Žemėje, statusą. Dar prieš keletą metų laikraštyje netikėtai perskaičiau straipsnelį, kaip vienas menininkas, dėl neaiškių tikslų, marino šunelį badu, ir jį – leisgyvį, kenčiantį nenusakomus skausmus... fotografavo. Štai dar vienas faktas: neseniai gimę, dar visai jauni ir nuo savo tėvų priklausomi gyvūnų jaunikliai nuo jų atskiriami ir kiekvieną kartą, bandydami prisiartinti prie mamos, smarkiai nukrečiami elektros srove. O ar lengva tokioje situacijoje įsivaizduoti žmogaus kūdikį? Man – tikrai ne... Daugiau pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Besiklausant žinių mano ausis pasiekė sukrečiantis pranešimas: „Klaipėdoje padegti gyvūnų globos namai“. Nesusivaldžiau ir nesulaikiau ašarų, o galvoje tiesiog virė mintys: kodėl? Už ką?! Būtų tiesiog įdomu pamatyti žmones, kuriems užteko neapykantos gyvenimui taip pasielgti ir pasižiūrėti jiems į akis. Tokie žiaurumo protrūkiai gali būti pateisinami iš asmenų, turinčių psichikos sutrikimų, tačiau ką galvoti apie tuos, kuriems Dievas suteikė didžiausią dovaną – visavertį gyvenimą?

Vis dėlto šioje Žemėje dar liko žmonių, kurie nuoširdžiai ir su meile rūpinasi gyvūnais. Didžiausią pagarbą skiriu tiems, kuriems užtenka drąsos protestui: stoti prieš garsiausias parduotuves, prekiaujančias kailiniais ar net išsirengti nuogai teigiant, kad geriau jau vaikščioti nuogam nei dėvėti kailinius. Visa tai - už gyvūnų teises kovojančios tarptautinės organizacijos PETA nuopelnai. Mano manymu, kiekvienas galime atsisakyti tiek kailinių, tiek pamažu priprasti vartoti kuo mažiau mėsos ar išvis jos nebevalgyti, o ką jau kalbėti apie smurtą prieš gyvūnus. Juk visuomet derėtų atsiminti, kad ir kokią nuomonę turėtume, visi be išimties šiuo pasauliu dalinamės su gyvūnais, o jau vien šis faktas įrodo, kad esame visiškai lygūs.

Nesutinki?
Jei nesutinkate su straipsnio autoriaus nuomone, galite parašyti atsakomąjį straipsnį laikraščio redakcijai adresu redakcija@utenosjaunimas.lt

Daugiau autoriaus straipsnių
Angelų mįslė
Geišos. Kas jos iš tiesų?
Neatrasta futbolo magija
Kas iš tiesų yra mokykla
Utena – gražus miestas
Ar mokame būti laimingi?
Apie žmogaus elgesį su gyvūnais
Odė meilei
Rugpjūčio dramos

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 840

Įvertink!

Komentarai [ 0 ]

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos