• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


ŠEŠTADIENIS
2017-12-16


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






Aplink pasaulįAutostopu po Baltoskandiją
2008-11-03, 19:59:45
Indrė Petronytė


Pasaulyje yra trijų tipų žmonės. Na, tikriausiai ir daugiau, bet norėčiau išskirti būtent tris. Pirmieji – tai mėgstantys visiškai ramų ir patogų gyvenimą – "lėtą, tylų ir be aštrių kampų" (taip taikliai jį apibūdino norvegų rašytojas L. S. Christensen). Antrieji taip pat mėgaujasi ramybe, bet nedidelis nuotykis ar bent smulkus nukrypimas nuo įprasto kelio jų smarkiai netrikdo, "neišverčia" gyvenimo į bloga, netgi įkvepia juos. Ir tretieji – jie man labiausiai patinka – tai žmonės, kurie tikisi iš gyvenimo daugybės nuotykių, iššūkių, pasistengia, kad taip nutiktų, ir nesibodi jokių nepatogumų.

Mūsų gimnazijos abiturientas, gamtininkas Vidas Ambrazevičius, – toks žmogus. Paskutinis jo paties sau padovanotas nuotykis tai patvirtina. Apie jį ir papasakosiu.

Idėja nukeliauti į Suomiją Vidui kilo prieš metus - planavo su trimis draugais važiuoti automobiliu, bet mintis pasiliko tik Vido galvoje: "Pradėjau ieškoti bendraminčių, bet tokių neatsirado, beveik neatsirado. Vieni negalėjo, kitų neleido ar šiaip laukė. O aš laukti nenorėjau – norėjau pamatyti baltąsias naktis." Ne kartą jis man pasakojo, kad svajoja nukakti iki Poliarinio rato, pamatyti suomišką gamtą. Netrukus Vidas atrado naują, plačių galimybių ir tuščios piniginės keliavimo būdą – važiavimą autostopu. Taigi šiuo metodu jis ir iškeliavo į Suomiją šių metų vasarą, liepos mėnesį: "Net nežinojau ar pavyks grandiozinis planas, nes nebuvau dar to daręs. Norėjau pažiūrėti, kaip seksis vienam keliauti, gyventi savarankiškai. Prieš kelionę sudariau daiktų sąrašą (didelis išėjo), apgalvojau, kas man galėtų nutikti. Viską panaudojau – tik vieną dalyką pamiršau, kurio tikrai trūko, – druską. Dešrelės be druskos – nelabai skanu, bet gerai."

Taigi Vidas iškeliavo. Pirmosios dienos maršrutas: Utena-Latvijos pajūris. Kelionės pradžia buvo sėkminga, nors dvelkė lietaus draugija ("Galvojau: čia tai geras – sulis pirmą dieną!"). Buvo aplankęs nedidelis nusivylimas vairuotojais – pastarieji nelabai pageidavo pavėžėti... O jų pasitaikė įvairiausių: mergina, girtų bičiulių kompanijoje, stiprią savitvardą turintis vyriškis, pasukęs į ne tą pusę, ar draugiškas, šnekus žmogelis. Vienas iš smagumų ir būtinybių tranzuojant – bendravimas, pažintis su įvairiausiais protais, gyvenimais, vertybėmis, įpročiais, tradicijomis...

Grįžkime į Latviją, kur Vidas praleido pirmą kelionės naktį: "Įsitaisiau miegoti prie jūros. Girdėjau vaikus, šnekančius latviškai, griaustinį, dundantį estiškai (Estijos pusėje). Miegmaišio netraukiau, tad apsiklojau polivinilchlorido apsiaustu (specialus apsiaustas nuo lietaus), užsimoviau vilnones kojines ant kojų, tas kojas- į "kerzus", kad galėčiau pabėgti, tada lindo uodai – nepatiko, bet greitai jie dingo – patiko; šilta, jutau savo kvėpuojančią odą po sintetiniu apsiaustu. O su juo miegoti negeraii – šalta, drėgna ryte."

Kitą dieną Vidas pasiekė Estiją, o dar kitą keltu nuplaukė į Suomiją – karšta gamtininko širdimi laukė, kada išvys šios šalies gamtą: miškus, ežerus, akmenynus. Beje, sėdėdamas ant vieno Puntuko dydžio riedulio daugybės tokių pat lauke, Vidas suprato, kodėl Suomijoje toks didelis miškingumas – lengviau palikti mišką, negu išvilkti sunkius akmenis iš teritorijos, norint padaryti dirbamą žemę.
Vaikinas pasakojo, kad jį nuvylė Talinas, o tiksliau – jo komercinis senamiestis, sklidinas parduotuvių, kavinių... Tačiau sutiko dar daugiau įdomių žmonių: "Susipažinau su geru "bomžu" Robertu. Jis man parodė gerus krūmus (ant vienos jo rankos – gimimo data, ant kitos – vardas, nes ji buvo kalinys). Angliškai pakalbėjau su prancūzu apie Grinvičo laiką." O ir naktelė Taline buvo kupina jaudulio: "Trečios dienos ryte sėdžiu ant Talino sovietinio pastato stogo, laukiu kelto, matau jūrą. Naktį mane surado viena žiurkė ir įkando į lūpą. Jų daugiau buvo: rausėsi mano kuprinėj – duonos norėjo. Ir joms pavyko. Žiurkės mane išgąsdino – bėgiojo ant krūtinės. Galvojau, kas čia – nei katė, nei šuo, gal ondatra, bet supratau, kad žiurkė. Ryte supratau, kad įkando ir į kaklą."

Keliautoją stebino ir linksmino publikos įvairovė kelte: "Susiradau ramų kampą atsisėsti ir žiūriu, kaip "bobos" netelpa į "tuliką", o suomiai tik gabena, tik gabena dideles dėžes alkoholio – Estijoje įsigyti lengviau." Poilsis Vidui buvo tik į naudą – skaudėjo pritrintas kojas, atrodė, "kad nukris". Už Helsinkio prigriebė stipri neviltis – vairuotojų buvo labai mažai ir niekas nesustojo pavėžėti: "Esu už Helsinkio, sekasi šūdinai – norisi pažliumbt, bet geriau pasidarysiu užrašą į kitą miestą. Norisi vandens atsigerti, bet reikia taupyti (Su vandeniu kiekvienoj kelionėj striuka būna...). Galvojau: jei nieks nesustos, pavaikščiosiu savaitę netoliese, patyrinėsiu vietinę augaliją ir grįšiu namo. Artimiausias žmogus – kuprinė. Ji didelė, galima apkabint, ir nesiskundžia, nedejuoja, tik šiek tiek plyšo." Tačiau netrukus Fortūna sugrįžo pas keliautoją ir įrodė, kad ji ne iš kelmo spirta moteriškė, – užrašas pavyko!

Prakeliavęs dar tris dienas, Vidas nusprendė atsisakyti poliarinio rato ir pasukti į Švediją: "Kuo šiauriau, tuo sunkiau tranzuoti – ir rašyti šalta, ir su ryškiais marškinėliais stovėti šalta. Imu galvoti apie gyvenimo prasmes. Pradėjau reguliuoti maisto kiekį, nes jo nedaug jau liko. Norėčiau pamatyti Kalėdų Senelį, bet nenoriu važiuoti kitu keliu ir dėl maisto sąnaudų. Baigiu savo premiją – gabalėlį chalvos - ir einu miegot. Manau, keliausiu į Švediją užuot iki Poliarinio rato."

Švedijoje Vidas susipažino su įvairiausiais vairuotojais – jį "pačiupo" du irakiečiai, malonūs seneliukai, – "tikri žvėrys", dukra su motina, pora kubiečių, vyrukas, besimėgaująs "žolės" dūmu: "Pavežė du irakiečiai. Galvojau: "O dabar jie gali mane parduoti kaip lėlę, vergą ar organų donorą." <...> Pasigavau porą senukų – jie tikri žvėrys. Ne! Senukai buvo vėliau, o kas čia neatsimenu. <...> Bobutė pasiūlė kavos, pavalgyti, žinoma, sutikau! Tikriausiai tai vargšai senukai – vaikai juos retai lanko. Šnekėjau ir valgiau, valgiau ir šnekėjau pas juos namie. Sutepė man sumuštinių, įdėjo ir daugiau. Atnešė man savo vaikų nuotraukų albumą , patikrino atlase iš kur aš. Klausiau, koks vardas, bet nesuprato, tai užrašė savo dukros adresą ant lapo. <...> Sustojo dar dvi moterys – motina ir dukra. Pastaroji daug keliavusi. Smagu, noriu ir aš taip. Kada nors taip ir bus." Stiprinosi "chemišku", penkiolika dienų galiojančiu ir niekaip neprarandančiu savo formos ir purumo batonu su "chemiškom sasiskom". Gėrė vandenį tiesiog iš upelių, ežerų – vietiniai gyventojai rekomendavo juo gaivintis, nes neįtikėtinai švarus. Vidas pabandė ir buvo skanu. Matė daugybę šiaurės elnių – jie nieko nebijo, eina tiesiog per kelią būriais, o vairuotojai kantrūs ir pripratę prie šio vaizdo, kuris Vidui nuostabus. O vakarais keliautojo laukdavo vienatvės jausmas, susierzinimas dėl nesvetingo uodų elgesio, savotiška neviltis, nušvitimas ir...vakarienė: "Aš vienas, visiškai vienas. Ar keliaudamas su kuo nors jausčiausi blogiau ar geriau, žinodamas, kad ir kitam blogai? Apėmė ir neviltis. Okupavau suoliuką ir dalį tiltelio (suoliukas buvo ant tiltelio). Kartasi apima nušvitimas. Turiu estiškos, latviškos, suomiškos duonos ir pupelių. Reikia sau leisti sočiai pavakarieniauti. Dar pasiguosiu – sukandžiojo uodai. Nepatiko. Susiradau beveik švedišką vietą miegoti – namelį ant ratų. Stogas beveik krenta. Yra pasenusio maisto, batų, kepurių, spinta, vapsvų lizdų, didumo sulig modifikuotu greipfrutu iš "Maximos", kitoj spintelėj – širšių lizdas. Miegosiu ant visai minkšto gulto, tik galiu netilpt – tikiuosi naktį uodai neužpuls ir nenuvirsiu žemėn – gultas pasviręs ne mano naudai."

Tryliktą kelionės dieną Vidas pasiekė Norvegiją. Bendravo su šiauriniu elniu, kinkuojančiu keliu, – elnias sustojo ir dideliu lanku apėjo stebėtoją, žmogų. Švedai sako: negali elnio kaltinti, jam juk daug patogiau risnoti keliu negu mišku. Vidą sužavėjo norvegiška laukinė gamta – kalnai, pakalnės, medžiai, uolos... Ir jis nusprendė keliauti į pietus, kur šilčiau: "Trauksiu į pietus, kur šilčiau. Mama parašė SMS ir paklausė, ar keliauju vienas. Atsakiau, kad taip. Susistabdžiau vyrą, kuris rūkė žolę (ir vėl). Priėjau 860 km ilgio tunelį, pakukavau ir ėjau aplink – ne, tokio ilgio tuneliu neisiu. Paėjėjęs radau negyvenamą namą! Kadangi čia nuolat šviesu, nėra kaip įsmukti naktį. Bet patekau – mane pastebėjo kaimynų katinas. Čia daugybė laidų, virtuvės įrankių, spintelių – viskas kaip tikruose namuose, tik lyg kažkas būtų juos palikęs. Gerai, tik baisoka, kad kas neužklystų. Svarstau, ar gerai, kad mano kuprinė nuolat sunkėja nuo maisto, nors jo aš neperku." O su maistu Vidui labai pasisekė – grįžo su didesniu jo kiekiu negu išvyko. Visa paslaptis – begalinis skandinavų dosnumas, rūpestis ir draugiškumas, kurių dažnai stinga suvaržytam, įtariam lietuviui. Vienas vairuotojas sutiko paremti Vido kelionę 200 kronų – nupirko maisto, kitas pasiūlė pietus savo namuose, nusiprausti duše. Dar vienas norvegas pamaitino degalinėje ir paprašė Vido pavairuoti už jį, kol pats nusnūsiąs (Vairuoti patiko: aukštyn-žemyn, kairėn-dešinėn per fjordus), pabudęs nuvežė pas bendradarbį, kuris, žinoma, taip pat pavaišino. O nuostabiausias buvo vokietis, kuris nuvežė Vidą į Berlyną, užsakė jam trivietį kambarį viešbutyje, po to pakvietė pavakarieniauti su jo dukra ir jos vaikinu indiškame restorane. Šis vairuotojas dar pasiūlė Vidui savo telefono numerį, kad ištikus bėdai galėtų paprašyti pagalbos. O labiausiai jį nustebino žmonių pomėgis keliauti, ypač norvegų,- dauguma yra išmaišę daugiau nei pusę pasaulio. O pačius norvegus stebina prekių pigumas daugelyje šalių... Berlynas paliko keliautojui slogų įspūdį, nes dar primena karo laikus (kiekvienoj parduotuvėj galima įsigyti Berlyno sienos likučių).

Bet grįžkime Į Norvegiją, pas Vidą, kuris saugiai snaudžia dviejų moteriškių automobilyje pakeliui į Švediją, o iš ten - tiltu į Daniją: "Iš Švedijos tiltu nuvažiavau į Kopenhagą. Nuėjau į traukinių stotį. Ten tarp bėgių radau visokių suvenyrų. Prisirinkau. Keli žmonės miegojo stoty. Aš nenorėjau ten miegot. Išėjau pasivaikščiot. Per dieną pertranzavau visą Daniją." Netrukus Vidas buvo Vokietijoje, Lenkijoje – čia pasigavo lietuvį vairuotoją . Ir pajuto pažįstamą lietuviško mentaliteto bruožą – gražiai dėkoja, o už akių apkalba, keikia.
Netrukus ir Lietuva.

Vido kelionė truko 27 dienas. Jis apkeliavo visą Baltoskandiją. Grįžęs namo jautėsi lyg atklydęs iš kitos planetos: "Lietuvoje visi nykūs, sėdi, nieko neveikia ir... nieko neveikia. Geriausia namuose tai, kad gali nusipraust, pavalgyti (tame viešbutyje Berlyne pajutau, kad negaliu daug valgyti. Ryte buvo pusryčiai – švediškas stalas. Valgau pirmą, antrą, trečią porciją, ketvirtą... Žiūriu – nebetelpa! Kaip apmaudu – maisto tiek daug, jis toks skanus, bet netelpa, o visada sutilpdavo) Žinai, kur šiąnakt miegosi. Tačiau po trijų dienų namie jau atsibodo. Ir tranzuot yra visiškai įmanoma. Kai keliauji ir niekas neima - blogai jautiesi, o kai paima – supranti, kad kelionė gali tęstis. Ir jos patirtis milžiniška. Aš ja džiaugiuosi. Važiuojant autobusu, gali tik kelias minutes pasigrožėt aplinka, turi nuolat skubėti. Tai atima kelionės žavesį. Be to, autostopas pigu – per visą kelionę išleidau apie 30 eurų ir maisto parsivežiau daugiau negu įsidėjau."
Kaip matote, Vidas tikrai yra asmenybė, priklausanti visiems tiems „akimirkos žmonėms", kurie nedelsia, rizikuoja, džiaugiasi, liūdi, nusivilia, bet eina tolyn. O mano pašnekovas planuoja jau kitą kelionę – šį kartą nori kokteilio iš pietietiškos šilumos ir sultingų vaisių, kuriuos gautum tik ištiesęs ranką ir nusiskynęs... Patikėkit, jam pavyks įgyvendinti šį norą. Aš tuo tikrai tikiu.


Nesutinki?
Jei nesutinkate su straipsnio autoriaus nuomone, galite parašyti atsakomąjį straipsnį laikraščio redakcijai adresu redakcija@utenosjaunimas.lt

Daugiau autoriaus straipsnių
Autostopu po Baltoskandiją

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1186

Įvertink!

Komentarai [ 7 ]
2013-04-10, 23:55:24
gPAClynlGLuVWfC rašo:
IO72l7 , [url=http://zzcwtqkynpac.com/]zzcwtqkynpac[/url], [link=http://kwbkxzelqlfu.com/]kwbkxzelqlfu[/link], http://wvzhrygwuwlt.com/
2013-04-10, 23:55:01
CjWIBiuux rašo:
wnt3Tf , [url=http://nbbuonzdqqjh.com/]nbbuonzdqqjh[/url], [link=http://ptowrzehfxzh.com/]ptowrzehfxzh[/link], http://ojsdqkesfcoc.com/
2013-04-10, 23:54:59
PQqamQOEunNYWEANg rašo:
QBTWU0 , [url=http://loajbqqhafhm.com/]loajbqqhafhm[/url], [link=http://norctcceehal.com/]norctcceehal[/link], http://ksqybzcuihpc.com/
2013-04-09, 7:09:38
osbjGfGQfiJulrEYW rašo:
CrYWVV <a href="http://mhenlxumbdmm.com/">mhenlxumbdmm</a>
2013-04-08, 20:12:58
dKQXbQngLvkFCAfnP rašo:
dW9K7z , [url=http://bmiguhfamcql.com/]bmiguhfamcql[/url], [link=http://ajvnsqatpdoo.com/]ajvnsqatpdoo[/link], http://zjuzqceukauj.com/
2013-04-06, 12:36:50
tFkhFVgULTKVzQh rašo:
fisdj - I appreciate it homie! Yeah it rellay was tight, I do have some wider composed shots but I am very critical of my work haha. I'ma definitely take some wide angles in the next up and coming shoots, keep checking back!
2009-07-31, 20:14:58
Mindė rašo:
Nėra ten ko pas tą diedą važiuot į tą polerinį ratą, baisiai komercializmu smirda. Šiaip tripą užskaitau.

+5

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos