• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


PIRMADIENIS
2019-08-19


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






PagrindinėIr samanos turi ausis...
2008-12-29, 21:16:25
Karolina Stankevičiūtė


Utenos jaunųjų gamtotyrininkų mokykla (UJGtM) priklauso Utenos NVO pelno nesiekiančioms organizcijoms), ši mokykla įsteigta aplinkotyros klubo "Viola" ir yra jo koordinuojama. Organizacijos nariai rūpinasi gamta, tyrinėją ją ir jos sudedamąsias dalis: vabzdžius, gyvūnus, augalus. Kiekvienais metais vykstama į pažintines sesijas, vyksta paskaitos, naktiniai žygiai bei naujokų krikštynos. Į klubo gretas kviečiami visi, baigę devynias klases, taip pat ir jaunesni, nesibodintys bet kokiu oru būti lauke bei besidomintys gamtos kūriniais.

Sulaukę pirmojo ilgalaikio sniego Utenos jaunųjų gamtotyrininkų mokyklėlės studentai išvyko minti kelių į brangiosios Lietuvėlės sostinę – Vilnių. Aišku, kaip ir priklauso gamtininkams, pačiame miesto centre netupėjome ir po nutrintajį senamiestį nesibastėm, o iškart nuvykome į Verkių regioninio parko direkciją susipažinti su saugomais objektais: Žaliųjų ežerų kilme, ypatingais Neries slėnio šlaitais (ant jų randama saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių), pasimankštinę taip pat nepraleidome progos pasižvalgyti po kultūros paveldo vertybes: Verkių dvaro sodybos ansamblį su parku, senąją dvarvietę. Apžiūrėjome aukurą ir neseniai archeologų atkastus pamatus.

Vėliau keliavome į Vilniaus Pedagoginį universitetą apžiūrėti Gamtos mokslų fakulteto auditorijų, pasidomėti būsimomis studijų programomis. Netgi sudalyvavome šiokoj tokioj viktorinoj: apšilome prieš paskaitą apie Lietuvoje retai sutinkamus drugius – juodataškius melsvius (Maculinea arion). Šie drugiai deda kiaušinėlius tik ant tam tikrų žiedynų, pavyzdžiui, čiobrelių, vėliau išsiritusios lervos kurį laiką minta augalu, tada „įsigeidžia“ baltymų ir rėplioja skruzdėlyno link, kur juos netikėtai aptikusios skruzdėlės nusineša į savo namus (lervų išskiriamas saldus skystis skirtas apgauti skruzdėles) ir kartais netgi maitina lyg savo vaikus, nors vikšrai patys mielai pasisotina jų lervomis. Praėjus tam tikram laikui, vikšras sukietėja – virsta lėliuke. Saugiai išžiemojęs skruzdėlyne išsirita ir pabėga į platųjį pasaulį pakartoti protėvių ir gamtos "įskiepyto" gyvenimo ciklo. Beje, dėl įdomumo, verta paminėti, jog drugio sparnai išsiskleidžia pasitelkiant hemolimfą. Vėliau ji išteka iš sparnuose esančių kraujagyslių ir sparnai sukietėja.

"Daugiausiai naujų vabzdžių randama ten, kur gyvena entomologai", – šitaip savo paskaitoje zoologų klubo vadovas ir VPU gmf'o studentas Ilja skatino pasidomėti savo kieme gyvenančiomis mažiausių drugių Lietuvoje – gaubtagalvių (Stigmella) – rūšimis, kurių vidutinis dydis vos 3mm! Kadangi juos pačius pastebėti sunku, dažniausiai pamatoma ant lapų paliekamos minos – tuneliai (mines angl. – kasyklos), primenantys gaubtagalvių vikšrų lapų išgraužas. Kartais pagal jų pobūdį galima tiksliai nustatyti mažylio rūšį. Atidžiau apsidairę, šių minų rasime vos ne ant kievieno medžio, todėl būti dar vienu Linėjumi (aprašiusiu nemažai augalų rūšių bei sugalvojusiu binarinę jų pavadinimo sistemą) visiškai nesudėtinga.

Pedagoginiame universitete rasime tai, ko ne vienas pavydėtų, – botanikos sodą, kuriame vaisius nokina apelsinai ir bananai bei malonius kvapus skleidžia imbieras ar eukaliptas (nevalgykite – nuodingas!), geriau pasižvalgę aptiktume net ir dinozaurų laikus menančius cikūnus bei didžiulę kolekciją "senmergių augalų" – kaktusų. "Kur augalai, ten ir gyvybė", - patvirtino po sodą vedžiojusi moteris, mums atkreipus dėmesį į kampe čirškaujančią porelę banguotojų papūgėlių, kurių, beje, netrūko ir Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre, suteikusiam uteniškiams pastogę. Taigi po viešnagės VPU grįžome į jau minėtajį centrą pasistiprinti ir pristatyti pačių sukauptos išminties – namų darbų. Po jų buvo vadovų paskaitos apie biologinės įvairovės išsaugojimą, plastikinių pakuočių žalą mūsų organizmams bei maisto produktuose esančius konservantus, kurie sveikatos tikrai neprideda. Nepaisant to, mums niekas nesutrukdė skaniai pavalgyti vakarienės iš plastinkinių indelių, paskendusių celofaniniuose maišeliuose. Taigi apraminę skrandžiuose tupėjusius kirminus, nukeliavome į dviaukštes lovas ir iki gilių išnaktų mėgavomės kompanijos teikiamu malonumu – diskusijomis ir įvairiausiais "pletkais".

Kita diena prasidėjo žadintuvo čirškimais ir durų trinksėjimais – devintą turėjome išvažiuoti į Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetą. Šiaip taip išsikrapštę, nuvykome tiesiai į gamtos mokslų fakultetą; ten sutikome Gustiną ("Violos" klubo koordinatorę, buvusią UJGtM'o sudentę), kuri papasakojo apie vitrinoje į mus bespoksančią stumbro iškamšą. Pasirodo, šis žinduolis atsidūrė čia su savo tėvu Giriniu susikovęs dėl... karvės. "Cher chez la femme", – kaip pasakytų prancūzai. Na, bet grįžkime prie rimtesnių dalykų, vienas jų – planetos Žemės turtai ir ją ištinkančios stichinės nelaimės. Tokią paskaitą mums ir laisviesiems klausytojams (tarp kurių buvo ir mažamečių) vedė hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas, profesorius. A. Bukantis (JT Bendrosios Klimato Kaitos Konvencijos nacionalinės ekspertų grupės narys), nuraminęs, jog Lietuva dar ilgai turės geriamojo vandens ir naudingųjų iškasenų, užbaigė paskaitą, po jos – pažintinė kelionė geologijos muziejaus "labirintais". Kur nepasiklysi, kai aplink vien žėrintys kristalai, kvarcai ir grynųjų metalų gabalai. Vidas netgi galėjo įsitikinti tankio galia (pakelti vario grynuolį) ir pajusti rakšties teikiamą malonumą (luitas, matyt, norėjo ramybės). Galų gale atplėšę akis nuo safyrų ir rubinų (nykščio dydžio), pajudėjome herbariumo link.

Praverę herbariumo duris, patekome į gėlynų kvapais persismelkusią salę. Gidai supažindino su manomu pirmųjų herbalogų darbo stalu, jų surinktais augalais, žolynais, išsilaikiusiais herbaruose beveik 200 metų. Papasakojo apie retesnių augalų saugojimą ir galimus sosnovskio barščio (Heracleum sosnowskyi) naikinimo būdus. Šis augalas ganėtinai pavojingas – jo sultimis apsitaškius ir pabuvus saulėje odą išberia vandeningomis pūslėmis, kurių neįmanoma išsigydyti. Panašų poveikį turi ir kiti Lietuvoje augantys augalai – jonažolė, rūta. Pro mikroskopus pažvelgėm į augalų stuktūras ir žengemė toliau susipažinti su dumbliais, grybais ir samanomis.

Dauguma mūsų nebetiki pasakomis, tačiau faktas tas, jog ant medžių rastume raganų šluotų – ant šakų išaugusių puokščių plonų ir trumpų su neišsivysčiusiais lapais šakelių. Neišsigąskite - jokios mistikos čia nėra, jas sukelia kai kurie ragangrybinių (Taphrinaceae) šeimos aukšliagrybiai. Kaip žinome, kerpės susideda iš grybo hifų ir žaliadumblių arba melsvabakterių ląstelių, tačiau kerpių skoniu nepasimėgausime, todėl apsistokime ties dumbliais. Nemažai jų pažįstame ir kartais netgi nebijome į burną įsidėti: jūrinius kopūstus, porfiras (naudojami sušiui įvynioti), žaliuosius valkčiadumblius ir kitus. Įdomu tai, jog dumblių vykdomos fotosintezės metu išskiriamas deguonis sudaro apie 73-87% viso pasaulyje išskiriamo deguonies. Na, o samanos, nors ir į žemę įsikabinti šaknų neturi, gali pasigirti ausimis, todėl miške būkime mandagūs ir pernelyg netriukšmaukime.

Gamtos žalumu negalėtume džiaugtis ištisus metus, jei ne šiuolaikinės technologijos, leidžiančios mums jį įamžinti: kaip tai padaryti kuo geriau ir meniškiau, mus mokė dokumentinio filmo apie erelius žuvininkus ("Susitikimas su žuvininkais") režisierius ir operatorius Mindaugas Survila. Vaikinas papasakojo, kokios kantrybės reikia, kad padarytum bent pora tenkinančių (turinio prasme) kadrų, pavyzdžiui, ar sugebėtumėte vienoje vietoje išgulėti 12 valandų, praktiškai nejudėdami? Arba iškęsti audrą, kai aplink trankosi žaibai, o jūs esate 7 metrų aukštyje? Ko gero, ne, tačiau Mindaugas sugebėjo. O ar galėtumėte įsivaizduoti po kopas šmirinėjančius šernus? Paprašykite Mindaugo, jis jums parodys keletą nuotraukų. Šiuo metu Survila su "Monoklio" studija rengia dokumentinį filmą apie netoli Vilniaus esančio savartyno žmonių gyvenimą.

Sužinoję, kiek pastangų ir lėšų reiktų įdėti, norint nupaveiksluoti judantį gyvūną, patraukėme zoologijos muziejaus link. Mus pasitiko zoologijos katedros dėstytoja, kuri paskaitą-pažintinį žygį pradėjo pasakojimu, apie pirmuosius mokslinius bandymus, atliktus su gyvūnais. Čia pat išvydome ir beždžionėlės, įkalintos diržuose, iškamšą. Pamatėmė nemažai nuotraukų, kurios gerokai atgrasė nuo bet kokio gyvūnėlio žalojimo. Smagiau buvo išvysti 4 metrų ilgio banginio žandikaulį, baltosios pelėdos (Bubo scandiacus), daug kam pažįstamos iš filmų apie Harį Poterį, iškamšą ar išvysti iš elnio ragų pagamintą krėslą. Tokiose vietose įdomu apsilankyti, kadangi gali išvysti Lietuvoje apsilankančių ir visiškai nematytų paukščių ar gyvūnų. Pažintį su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetu skubėjome pratęsti laboratorijose, kuriose susipažinome su bakterijų DNR grandinių tyrimais, pikolitrais (viena trilijoninė litro dalis) bei naguotosiomis varlėmis (Silurana), maloniai besivartančiomis akvariumuose. Pasinaudojome proga pažiūrėti, kokios jos ėdrūnės ir kaip aktyviai sugeba "nagais" rankioti maistą sau į burnas. Patys buvome ganėtinai išalkę, o ir diena pasirodė pakankamai ilga, todėl grįžome į gamtinkų centrą. Juolab mūsų laukė Gustinos ir Andriejaus paskaitos apie Karlą Linėjų, stabilių deguonies izotopų taikymą tyrimuose bei laiko eilučių analizę, o po jų – naktinis žygis apylinkių everestais.

Vos išpūškavę į netoliese gamtininkų centro esantį mišką, įsiklausėme į rudeniškai žiemiškų apsnigtų lapų čežėjimą bei pajutome žiemos grožio teikiamą malonumą. Pirmieji džiaugsmai prasidėjo priėjus kalną, kuris driekiasi žemyn „Belmonto“ pramogų komplekso link. Vadovai pasiūlė nuo "kalniuko" nusileisti, taip ir padarėme. Buvo ganėtina smagu – batai pilni žemių ir sniego mišinio, veidai raudoni, o kraujyje – verdantis adrenalinas. Nusileidome į salyklu kvepiantį „Belmonto“ kiemą, pasinaudojome proga ir pasiklausėme senojo Pučkorių malūno krioklių keliamo triukšmo, toliau pėdinome prie atodangos, kuri Lietuvoje yra viena aukščiausių. Geologinių pjūvio atodangų ilgis – 170m, o aukštis – 63 metrai. Šalia esantis keliukas vingiavo pro senają Pučkorių patrankų liejyklą ir nuvedė mus ant tos pačios atodangos viršūnės. Tiesa, pakeliui pralindome Lenkų okupacijos metais paliktų gynybinių tunelių liekanomis, deja, tamsoje buvo ganėtinai sunku įdėmiau viską apžiūrėti, na, o man netgi baisoka. Bet, kaip sakoma: kas nenužudo, tik dar labiau sustiprina, Pasiekėme ir atodangos viršūnę. Vaizdas neapsakomai gražus – sniegu užklotos pievos, medžiai ir tamsoje iš tolo švytintys pastatai. Tolimesnis žygis paliko tokį pat neišdildomą įpūdį kaip ir regėti vaizdai – leidomės kalnu. Po to vėl kilome. Ir taip keletą kartų: kas pasiremdamas lazda, kas – draugu, aš, asmeniškai, lipau keturiomis . Sustojome trumpam atsikvėpti ir pasimėgauti vėsia grikių koše (patikėkite, po tokio žygio ji pasirodė nepaprastai skani).

Žygiuojant kelias ėmė leistis į pakalnę: ėjome tiltais, žiemos bridynėm, dar kartą praėjome pro malūną ir grįžome prie išganingojo "everesto", teko kopti juo atgal, į viršų. Aišku, kaip paprastai būna, atradome žymiai patogesnį keliuką, kurį dengiantis smėlis dar nebuvo užšalęs ir draugiškai elgėsi su mūsų slidžiais batais. Tuputiškių apylinkės gana įdomios – vienas iššūkis. Tai lipi žemyn, tai vėl kopi (kokį pusvalandį) į kalną: vietinio kelio serpantinas (vingiuotas kelias aplink kalną) – puikus pavyzdys. Šitaip "zigzaguodami" sugrįžome į savo šiltą prieglobstį. Dauguma tikėjomės išvirsti miegoti, tačiau kai kurie išsilaikė iki išnaktų. Šįkart sekėme pasakas, šnekėjomės apie sapnus ir dalijomės bendrai patirtais įspūdžiais.

Paskutinį viešnagės Vilniuje rytą nubudę išėjome į sniego šėlsmą pasidomėti gamtininkų centre gyvenančiais gyvūnais ir vėlgi – dienos šviesoje apžiūrėti Pučkorių gamtinį pažintinį taką. Aptvaruose sutikome ūsūrinius šunis, auksinius fazanus ir lamą. Netgi pavyko susitikti su šių padarėlių prižiūrėtoju, kuris tik mus pamatęs susirūpino pastarųjų saugumu ir privatumu. Lyg ir išsigandę, lyg ir "iš reikalo" įlindome į mišką – vėl leistis nuo kalno ir vėl kopti į jį... Tačiau pastangos atsipirko, pamatėme iš tiesų daug: pradėkime senoviniu saulės laikrodžiu, genių iškaltomis skylėmis, baikime įspūdingomis raguvomis ir nepakartojamais Neries krantais...

Prisikrovę pilnas kišenes įspūdžių, patogiai sedėdami prieblandos apgaubtame autobusiuke, kalbėjome apie Dievą ir mėgstamiausias košes, vis užmesdami akį į tolstantį Vilnių su viltimi greičiau išvysti namus ir įsidrėbti į lėkštes mamos gaminto valgio. Juk visada gera grįžti. O dar smagiau, kai grįžęs galėsi ilgai svajoti ir nuklysti ten, kur palikai dalelę savo sielos...

Jei kilo klausimų ar norite išsamiau susipažinti su klubo veikla, rašykite: klubas_viola@yahoo.co.uk

Nesutinki?
Jei nesutinkate su straipsnio autoriaus nuomone, galite parašyti atsakomąjį straipsnį laikraščio redakcijai adresu redakcija@utenosjaunimas.lt

Daugiau autoriaus straipsnių
Ar žinojote, kad... (II dalis)
Ar žinojote, kad... (I dalis)
Ir samanos turi ausis...
DEUM
Nelikime abejingi artėjantiems rinkimams į Seimą!
Jaunimo evoliucija II
Jaunimo evoliucija

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 1049

Įvertink!

Komentarai [ 0 ]

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos