 |
|
| • Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui • | |
 |
 |
|||
|
||||
 |
 |
|
|
|
|
|
|
|
||||||
|
|||||||
|
|
|
|
|||
|
||||
|
|
|
|
|||||||||
 Kas man yra žirgai?2010-12-24, 8:00:00 "Utenos jaunimo" redakcija Žirgas - tai tavo veidrodis. Jis tau niekada nemeluos. jis atspindi tavo temperamentą, jis atspindi tavo svyravimus. Nepyk ant savo žirgo - taip gali ir pats ant savęs pykti. (Rudolf G. Binding) Šiais laikais žirgų sportas pasaulyje gana populiarus. Daugybė žmonių užsiima tam tikromis žirgų sporto šakomis: lenktynėmis, konkūru, išjodinėjimu ir kt. Jie perka tam tikrų veislių, tam tikro eksterjero ir tam tikrai šakai potencialius žirgus, moka didžiulius pinigus už jų treniravimą, priežiūrą. Taip, žirgų sportas yra brangus. Neskaitant žirgo kainos, nepigiai kainuoja inventorius, išlaikymas, jei dalyvauji varžybose – starto, priekabos nuomos mokesčiai... Taip, tai brangu. Bet gal verta? Kiekvienam žirgų pasaulio atstovui pirmasis susitikimas su žirgu buvo skirtingas. Vienas į žirgyną palydėjo draugą ir... nebegalėjo iš ten išeiti. Kitas, galbūt, tik suaugęs atrado šį pomėgį. Aš nuo mažens buvau netoli Jų. Kaime seneliai neapseidavo be arklio. Dažnai pasijuokiu, kad pirmą kartą jojau dar būdama ne visai šiame pasaulyje. Mama, besilaukdama manęs, jodinėdavo jaunu juodbėru eržilu. Jis ir buvo mano pirmasis mokytojas, kuris padėjo pajusti ką reiškia sėdėti ant žirgo nugaros, ką reiškia jausti, kaip didelė, švelni lyg aksomas nosis prisiglaudžia tau prie veido ir pūsteli šiltą orą... Dabar to juodbėro eržilo nebėra, bet man įpūsta aistra šiems gyvūnams nė kiek nemažėja. Mano didžioji draugė – jo dukra. Su ja atrandu TĄ jausmą, kuris veikia tarsi narkotikas. Ir nors žirgyne aš mokausi taisyklingumo, teorijos, kuri, aišku yra labai naudinga ir vertinga, viską, ko išmokau, patikrina Ji. Iš dalies suprantu tuos, kurie su savo žirgu siekia būti pirmais, pasiekti aukštumas. Juk ir man patinka tas jausmas, kai jauti, jog KARTU jūs galit viską. Tačiau man už tai svarbiau žinoti, kad pasaulyje yra kažkas, kas laukia manęs, norėdamas pasveikinti draugišku gugenimu, kas laukia, nes nori kuo greičiau išeiti su manimi palakstyti, kas laukia manęs, nes tiesiog MYLI... O tas jausmas, kai mus kažkas myli, juk pakelia nuo žemės, tiesa?
Komentarų taisyklės 1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI. 2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius. 3. Gerbkite kitų nuomonę. 4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą. 5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus. 6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius. 7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį. Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo. Vėliau pretenzijos nebebus priimamos. |
||||||||||
|
|
| Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. | Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos |