• Utenos Ekonomikos ir Kompiuterijos Klubo rengiamas laikraštis Utenos apskrities jaunimui •
 
Apklausa
Kokia tema Jums yra aktualiausia?

Utenos miesto naujienos
kelionių, išvykų įspūdžiai
mokslas, studijos
jaunimo organizacijų veikla
kita


ŠEŠTADIENIS
2017-12-16


Vardadienius švenčia:


Šiandien:




(prognozes.lt) (kuzmarskis.lt) (vytautus.com)

Pakalbėkim...
Vardas:


Žinutė:






Draugai






Aplink pasaulįSekant tėvynainių pėdomis arba nacionaliniai lietuvių aukso paieškos ypatumai svajonių saloje (I dalis)
2010-06-30, 11:19:40
Marija Šaraitė


Vasara. Ką veikti? Šio klausimo nebekėliau jau nuo pavasario. Jaučiau, reikia pinigų (noriu neapkrauti tėvų finansiniais poreikiais), tai reiškia – reikia darbo. Valio! Nusišypsojo laimė. Atsirado bendramintis ir ne šiaip koks, bet toks puikus, kad ir darbą rado, ir kelionės bilietus nupirko, ir dar pinigus iškeitė (žinoma, už viską mokėjo tėvai).

Tad baigėsi mokslai, įpusėjo birželis, laikinai atsikračiau visų atsakomybių ir išmoviau pamatyti pasaulio, įgauti patirties dirbant juodą darbą. Kur? Ogi ten, kur šimtai tūkstančių tėvynainių keliauja lobių ieškoti – į Angliją. Sėdėjau sau laisvu laiku, šypsojausi mąstydama apie pirmąsias dienas "in the home farm" ir sugalvojau papasakoti jums, kokių netikėtų siurprizų pateikė toji tarsi nuvalkiota, populiarioji šalelė.

Tarp dviejų šalių

Pasiruošti kelionei teliko pusdienis ir paskutinė naktis Lietuvoje. Viskas puiku, vis tiek net nenumanau, kur važiuoju, kas ten manęs laukia, ką reikia pasiimti. Tad daiktų pakavime, kaip retai merginai, problemų nebuvo. Lygiai taip pat jų neiškilo ir pirmąkart gyvenime kylant į dangų daugiau nei tris šimtus metrų. Iš tiesų, kaip tikėjausi, taip ir buvo – noriu skristi lėktuvu. Dar dar dar!

Anglija: oro uostas, traukinių stotis, kita traukinių stotis su patogiu laukiamuoju, trečioji traukinių stotis Tonbridge. Keista. Viskas, atrodo, taip greit pasikeitė, bet man patinka. Kiek žmonių, kokia žavi jų įvairovė, o jų šypsenos, mandagumas... Jau vakarėja, tad nieko nelaukę susisiekėme su darbdaviais. Stovim, lūkuriuojam, stebim malonius praeivius ir naujutėlius automobilius. Mus turi pasiimti kažkas iš fermos – jaučiu tas kledaras pas mus. Akurat! Tačiau juokas dingo, šiek tiek bauginantis vairuotojas nemoka anglų kalbos – nekalbėjome, bet svarbiausia kelionės finišą pasiekėme.

Namų fermos šalyje arba karavanų pasaulyje

Pliko lenko atgabenti į fermą, susitikome su kitais jau anglakalbiais darbuotojais (fermoje nedirba nė vienas anglas), kurie mus nuvedė į gyvenamąją vietą – karavaną. O, jame kažkas gyvena. Senis, baisus senas diedukas! Dar rusiškai kalba. Pala, "užeikit" – sako jis. Veiduose iškart atsirado šypsenos. Pas lietuvį pakliuvom. Iškart nebe tokie baisūs pasidarė jo iškritę dantys ir senatvės tvaikas, sklindantis iš karavano.

Vienintelis veiksmas. Tvarkytis tvarkytis tvarkytis. Privalėjom prasikuopt buveinę, nes pas vyriškį pedantiškumo nė su žiburiu nerasi. Na, jau galima prisėsti ant sofos, tačiau mums tai sukliudė svečias. Taip netikėtai į atdaras duris pasibeldė lietuvaitė. Miela blondinė vos išgirdusi lietuvių kalbą atvyko su mumis susipažinti. Tad pirmasis vakaras neprailgo ir buvo netikėtai malonus.

Running and sightseeing – du viename

(Pastaba: Anglijoje nė velnio nelyja, o kaitina karščiausia saulė). Sugalvojau gi pasibėgioti ir apžiūrėti apylinkes. Netikėtumų apstu. Vos išlėkus iš fermos prasilenkiu su žmonėmis, o tie sveikinasi. Kaipmat pakilo nuotaika. Negana to, reikia bėgt per gatvę, automobilis praleidžia. Lakstau po miestelį išsišiepusi ir viskas būtų idealu, jei ne tas karštis bėgiojant saulėje dvi valandas (žinoma, pati kalta, kad nejaučiau ribų). Užkopiau į kalną gyvenvietės pakraštyje. Juntu, kažkas blogai su galva, vaizdas pradeda dingti iš akių... Ačiū Dievui, kad netoliese buvo namų ir beveik nieko nematydama bei nejausdama sugebėjau nuklupnoti iki darželio, kuriame kapstėsi senutė.

Buvo neįtikėtinai baisu, kokios mintys tik nesisuko galvoje... Parkritusi, įsistvėrusi į laiptų turėklą pajėgiau nusiauti batus, atsigerti senolės atnešto vandens ir apsipilti juo atsigaivinimui. Tiesiog nuostabu, kad sėkmė man vėl šypsosi – atsigavau. Dar be to, paplepėjau su senute. Apkalbėjome futbolo čempionatą ir laimingai grįžau namo. To pakako, kad pirmoji diena būtų įsimintina.

Can somebody cap carap my troley?

Pagaliau. Darbas – tai, ko mes atvykome į tą (ne)lemtą Angliją. Tiesą sakant, tik pakeliui įsiminiau, kad teks skinti avietes ir tai tikrai negąsdino. Niekad nesu buvusi kokių nors uogų laukuose, nė neįsivaizdavau, kaip ten kas dedasi. Keturios valandos ryto – autobusu didžiulė kompanija pajuda į darbo lauką. Siaurais anglų keliukais nudardėjome iki milžiniškų laukų su dar milžiniškesniais šiltnamiais. Nieko nežinome, tad tiesiog sekame iš paskos ir derinamės prie kitų.

Džiugu, kad nevieni tokie žali esam – komandoje turėjome dar keturis čekus. Tad negaištant laiko vadovai mus apmokė ir nusiuntė tolyn tiesiu šiltnamio tuneliu, kurio galo nė nematėme. Bandome krapštytis, jaučiame avičių spyglius bei pradedam suprasti, kodėl jau pažįstamų skynėjų rankos baisiai subraižytos. Juodas darbas reikalauja aukų. Atrodytų uogų raškymui jėgų visai nereikia – tai tiesa, tačiau jų gabenimui su troliu (metaliniu padaru, panašiu į karutį) privalai turėti košės.

Taip ir keliaujame kartu visi šeši, žali tokiame darbe. Pastebime, kad chebra (kiti darbuotojai pradedant latviais, baigiant makedoniečiais) net laksto bėgte. Pradėjome spurtuoti, jausti žaizdų perštėjimą ir dar ne gana to, prisikabino vadovai. Niekis. Stengiamės, kenčiame. Lauke karšta, dulkės (vienu metu pasijutom lyg afrikoje), bet pertraukos būna atgaiva.

Vos per pirmosios dienos pertraukėlę buvo malonu susipažinti su patyrusiais picker’iais (deja, bet pripratom prie tokio žargono). Pirmasis užkalbino bulgaras "Cap carap". Nepamiršime jo, nes pastarasis keliaudamas į pertrauką taip smagiai rėkavo visame lauke: "Can somebody cap carap my troley?". Taip linksmai ir bėga darbo dienos iki šioliai. Keičiasi laukai ir vadovai, atrandame darbo gudrybių ir svarbiausia (man) naujų pažįstamų, kurių pagalba dirbti ne tik maloniau, bet ir lengviau.

Janių naktis, kitaip sakant Joninės, ir kiti "tūsai"

Karavano draugas ir mieloji letuvaitė – čia ne vieninteliai lietuviai. Susidraugavome dar su šešiais tautiečiais. Ypač ilgai bendravome per Jonines, kurias išvykdama buvau visai pamiršusi. Tačiau šios Joninės svetur nebūtų tokios įspūdingos, jei ne broleliai latviai, puikūs saviškių draugai. Netrūko mums dėmesio su visais susipažįstant, jie begalo draugiškai prijungė mus į tarptautinę Jonų šventinę naktį (džiugu, kad buvo susitarta ir visiems lietuviams bei latviams kitą dieną buvo išeiginė).

Joninės prasidėjo lauke – visai taip pat, lyg Lietuvoje su pilnu stalu, šašlykais, muzika. Artėjant dešimtai valandai vakaro veiksmas persikėlė į sandėlio – poilsio patalpas, nes nebegalime trukdyti kitiems. O ten prasidėjo tikroji šventė, linksmybės, šokiai iki ryto. Jonines dar labiau paįvairino prisijungę kitataučiai, kurie kartu su mumis smagiai trypė net per polkas. Žmonės jau į laukus dirbti išvykę, o mes tebešvenčiame. Taip visą parą su latviais linksminome karavanų miestelį, kad šių Joninių niekad nepamiršiu.

Tai buvo kažkas naujo ir baisiai smagaus – pradėjau dar labiau džiaugtis savo kelione ieškant aukso. Dar maža tos laimės po Joninių su dvejomis valandomis miego, kitą vakarą sandėlyje vėl aidi muzika. Gerai, kad turime draugų, kurie supažindina su viskuo, kas dedasi aplink. Rumunų "tūsas". Kodėl neprisidėt? Dar kitas vakaras – muzika makedonų. Pašokime dar vieną naktį. Dar kitą... Net negaila tų nemiegotų valandų, nes tų vakarėlių dėka pasijutau tarsi atostogose.

Išvados

Nors rankos sudraskytos, patinusios, kaip niekad, nors karavano tvaiko šimtu procentų neišvėdiname, nors kasnakt miegota po kelias valandas, nors ariama dešimt valandų su šlapia nugara, nors taupomas kiekvienas centas, aš vis tiek savo laiką leidžiamą Anglijoje vadinu atostogomis. Man gera. Šimtaprocentinis savarankiškumas, atsipalaidavimas, laisvė, fantastiškas oras, laisvas laikas kitoje kultūroje, nemažas fizinis krūvis, linksmybės, bendravimas, begalė pačių įvairiausių žmonių... Tai mano arkliukas – atradimai ir neįkainojama patiritis.

P.S. kitoje dalyje: lietuvaitės dėmesio centre, kokia to nauda?

Nesutinki?
Jei nesutinkate su straipsnio autoriaus nuomone, galite parašyti atsakomąjį straipsnį laikraščio redakcijai adresu redakcija@utenosjaunimas.lt

Daugiau autoriaus straipsnių
Kaip Utenos liberalus jaunimas tolerancijos dieną minėjo
Sekant tėvynainių pėdomis arba nacionaliniai lietuvių aukso paieškos ypatumai svajonių saloje (I dalis)
Uteniškiai vasaros atostogas pasitiko kūrybingai
Utenos liberaliam jaunimui – vieneri!
Mes darom, o TU?
Kovo 11-oji paminėta kitaip
"Utenos gimnazistų savaitė"
Europarlamentaras Leonidas Donskis susitiko su Utenos gimnazistais
Utenos jaunimą išjudino "Šokiai po atviru dangum"
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas aplankė uteniškius
Utenos liberalus jaunimas nemiega
Stiprėja ir Utenos mokyklų savivaldų informavimo centras
Rokiškyje ugdomi jaunimo treneriai
Šių dienų "Mičai Haselhofai"
"Saulės" gimnazistai nemiega
Vokiška popietė
Vienas perspektyviausių krepšininkų Lietuvoje – uteniškis Jonas Valančiūnas
Švietimo ministras neaplenkė ir "Saulės" gimnazijos
Garbus "Verdenės" jubiliejus
Uteniškiai brido pirmieji
Kultūringa popietė
Uteniški, netingėk
Pikantiškoji "Arbata"
Sportininkų vakaras
Konferencija "Drąsinkime ateitį"
Meilė šokiui ir Tau
Sportuok ir tu!
LMS (Lietuvos Moksleivių Sąjungos) konferencija Utenoje

Įvertinimas
Įvertinimas:
3
Jau įvertino: 904

Įvertink!

Komentarai [ 0 ]

Vardas:


E-pašto adresas:


Tekstas:





 


Jaustukai:







Komentarų taisyklės

1. Stenkitės rašyti LIETUVIŠKAI.
2. Draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius.
3. Gerbkite kitų nuomonę.
4. Privaloma įrašyti savo tikrą e.pašto adresą.
5. "Utenos jaunimo" redakcija neatsako už vartotojų komentarus.
6. Už komentarą atsako ir prisiima visą atsakomybę pats autorius.
7. "Utenos jaunimo" redakcija pasilieka teisę esant reikalui pakeisti komentaro turinį.

Nesilaikant šių taisyklių komentarai bus ištrinti be papildomo perspėjimo.
Vėliau pretenzijos nebebus priimamos.
Copyright © Utenos jaunimas, 2008m. Naujienos | Apie mus | RSS | Kategorijos